Vilko sala

Pabėgau iš miesto į Gioteburgo pietinį salyną. Pasirinkau labiausiai laukinį salos vardą. Vilko. Sala labai maža. Bet vis dėlto sugebėjome trise pasiklysti. Ropštiesi ant kokios uolos, rizikuoji koja, gal net savo galva, o pasiekęs viršų supranti, kad taip lengvai štai į aną miškelį (kuriame kelias link kelto) nepateksi. Mus skiria tarpekliukai, stačios sienos, akmenų krūvos. Tenka pasukti atgal. 

Sutikome salos avių paliktų ženklų-lyg golfyne trumpa žolytė ir "krūvelės". Pačių išvysti neteko. The absence of the sheep proves the existence of the wolf...

Net ant mano kojos būtų galima rasti vilko egizstavimo įrodymų. Keturi vilko nagų įdrėskimai.. O buvo taip:

 susiradau patį stačiausią krantą (kad lipant atgal nereiktų pilvu glostyti jūros žolių. Arba- atvirkščiai.) ir šokau vandenin. Sausumon mėginau išmesti save grakščiai lyg ruonis, deja, pervertinau savo riebalų sluoksnį. Draugams teko mane tempte ištemti iš vandens. Susižalojau kojas. Bet buvo labai linksma. Vėliau juokas virto kalbomis apie į krantą bešokinėjančius pingvinus.

Krabų žvejojimo įrankis: pagalys ar lazdelė, kurios viename gale pririšama skalbinių virvė. Virvės gale-skalbinių segtukas. Geriausia-tas medinis.

Kaip žvejoti krabą: susirasti vandens sraigę arba geldelę. Persklelti akmeniu ar batu. Išėmus minkštakūnį, sužnybti jį skalbinių segtuku. Jauką užmesti sekliuose vandenyse. Krabai gan kvaili-pačiupę jauką, jo nebepaleidžia. Telieka krabeliuką ištraukti iš vandens.

Už siubuojančių džiunglių-žydra bedugnė, į kurią, ant kranto batus palikusi, šokau.

Kerpių abstrakcijos.

Jei neklystu-strazdo žmonelė su vyšnia snape.

Sustingęs voro tornadas.

Visai kaip filme apie ateivius. Šliužų pėdsakai.