Thursday, January 21, 2010

Nykimas



Sodas visada gražus: pavasarį- savaime suprantama, vasarą- dar aiškiau, rudenį, kai viskas spalvota, žiemą, kai viskas achromatiska, išskyrus užsilikusius raudonus obuoliukus ant šakų.
Yra dar viena sodo būsena-vėlyvą rudenį ir iš žiemos į pavasarį. Tuomet viskas lyg patižę. Vyksta puvimas. Ląsteliena virsta žeme. Yra kažkoks žemės riebumas tuomet. Nežinau, kodėl man tai patinka. Gal kokie seni seni žmonijai bendri prisiminimai? Kai žemė maitintoja buvo rankomis dirbama, kai kiekvienas turėjo ryšį su ja. Nežinau.
Kita vertus, tokia šlapių medžių, subliuškusių krūmynų, pajuodusios gličios žolės ir aksominės žemės vaizdas kažkoks turtingas, nors ir bevaisis. Tai lyg "pregnant moment"-nuojauta, kad tuoj  viskas sprogs, pasikeis.
Aišku, toks sodas ir paslaptingiausias. Pamenu, kada į tai atkreipiau dėmėsį: kai gyvenau viename Kopenhagos priemiestyje. Ten, kaip žinia, po miestus bastosi lapės. Mūsų sode irgi viena, o gal ir su šeima, apsigyveno. Deja, buvo nuspręsta ją sučiupti. Po kelių dienų sodo viduryje pastatytame narve jau susigūžusi tupėjo lapė. Nebepamenu, koks metų laikas buvo, bet sodas būtent taip ir atrodė, kaip papasakojau anksčiau. Priėjau prie spąstų, atsitūpiau ir ėmiau iš arčiau apžiūrinėti žvėrį. Lapė atrodė siaubingai. Kailis kažkoks nutriušęs, visas snukis ir pėdos nuplikusios. Ilgiausi, užsirietę nagai. Tupėjo ji susisukusi į kamuoliuką, nuleidusi akis. Bandžiau pažvelgti į jas, bet ji kažkaip jas po kakta slėpė. Bandė manęs nepaleisti iš akių tiesiai į mane nežiūrėdama. Kažkaip nemalonu buvo. Ir labai bijojau, kad ji kokį staigų judesį padarys, puls mane. Nors mus ir skyrė grotelės, vistiek bijojau to išpuolio. Nes ore tvyrojo didžiulė įtampa. Lapę vėliau užmigdė.
Tas mus tyliai mirštantis, jau miręs, supantis sodas, lapės būsena ir išvaizda kažkaip susiliejo ir jau nebeatskiriama.Gal grožis per mirtį.
Kas keisčiausia, miške tokio jausmo nėra. Ten žmonės nebegyvena. O štai sodas-jis supa žmones. Kažkoks abejingas...

Vakar žiūrėjau filmą Van Diemen's land. Apie XIX amžiaus Australijoje iš darbų stovyklos pasprukusius kalinius. Žemynas dar tebuvo menkai ištyrinėtas. Vyrai ilgai klaidžiojo po šaltas, tylias džiungles, mynė pūvančius augalus ir pamažu valgė vienas kitą, nes ar tai nebuvo ko medžioti, ar jie nemokėjo to daryti.  Alkis-keista tyla...
Žiūrėdama pagalvojau , kad vis mėgstu stebėti kieno nors kieme merdėjančias džiungles.




7 comments:

Unknown said...

kelia prisiminimus man tavo įrašas, o tai yra geras labai jausmas

Reda said...

Pasidalinsi kada nors?

Jovita said...

Man šitas tavo tekstas turbūt labiausiai iš visų patiko, įspūdingai aprašei istoriją su lape ir tą žemės jausmą. Pagaugai oda.

P.S. Filmas sudomino:)

Reda said...

Marginalijos, dziaugiuosi, kad patiko. Stengiausi perteikti ta nuotaiką. Pavyko, vadinasi.

Jovita said...

Jau ir filmą pažiūrėjau. Iš tikrųjų keista, kad jie nemedžiojo, ir šiaip kažkaip nelogiškai elgėsi, užuot ėję salos pakraščiu, nusprendė leistis į jos gilumą, kur kalnai, džiunglės ir šiaip nieko gero tokiems nepasiruošusiems keliautojams... Neseniai domėjausi apie ekspedicijas į arktį. Šitie iš filmo tai bent su pateisinama priežastimi po Tasmaniją davėsi - bėgo iš kalėjimo. O vat panašiu metu anglų chebra leidosi ieškoti šiaurės vakarų kelio, visiškai neišmanydama tos teritorijos. Įstrigo lede, dvi žiemas ten žiemojo, tikėdamiesi, kad vasarą ledynas pasiduos ir jie galės plaukti toliau. Bet baigėsi viskas nekaip - skorbutu ir kanibalizmu. Ne visai aš čia į temą...

Reda said...

Labai netgi i tema, Marginalijos. As kazkada laida apie sia ekspedicija ziurejau. Sukele soka.
Na, o tam filme apie Australijos pabegelius bandziau ieskoti metaforu. Pabaigoje taip idomiai-kai buvo nudobtas tas paskutinis vyras, staiga islindo saule ir suciulbo daugybe pauksciu. Man kazkaip pasirode,ar kad kai zmones isnyksta,tik tuomet galima pamatyti gamtos grozi? Ar imti ja girdeti. Dabar as ne i tema...

Jovita said...

Gal tai turėjo išreikšti pagaliau aplankiusį tikrosios laisvės pojūtį.. Nes jie juk paskui net ne dėl maisto žudė, o labiau dėl to, kad tie nelaimingieji vienaip ar kitaip demoralizavo ir ribojo likusius. O kai pabaigoje liko tik du žmonės, tai jau buvo aišku, kad kirviu vis tiek bus užsimota. Nuolatinė įtampa, akmenukas burnoje, būdravimas prie laužo, moralinės dilemos. Ir staiga - viskas baigiasi. Ir tu atmerki akis.
Labai įspūdingai džiunglės nufilmuotos, žiūrėjau ir galvojau, kad reiktų kino ekrano tokiems vaizdams.