pasakoja ne tik apie žmonių ir paukščių santykį, bet ir poetiškai nagrinėja pavadinimus, kaip sarašų medžiagą. Fotografą domina kalba, kaip grynai žmonių užsiėmimas.
O aš leidžiu sau vis pafantazuoti, kas mes būtumėme be kalbos. Gyvūnai mums-žemesnės gyvybės formos, nes veikia tik kaip instinktų ir refleksų mašinos. Jokio intelekto... O ką, jei mes dar tik kūdikai evoliucijos eigoje. Kiti mus jau seniai pralenkė ir galbūt seniai atsisakė tokio primityvaus dalyko kaip kalba. Ką, jei gyvūnų bendravimas tarpusavyje vyksta tokiame lygmenyje, kokio mums dar net nesisapnavo. Vokalizacija, žemi dažniai ir ultragarsas tik mums suprantami, jau moksliškai išaiškinti, įrodyti. Dar yra telepatijos galimybė.
Gyvūnų fizinis kūnas -gal tik jų pasirinkimas šioje dimensijoje taip egzistuoti. Kitose plotmėse kiekvienas individas, o gal visi kartu yra kažkokie neįsivaizduojamai dideli pasauliai, minčių sūkuriai, žodžiu, visai kitokios būtybės. Gal mes egzistuojame tik žaliosios meletos fiziniam kūnui būti sukurtoje tikrovėje, tik kaip jos fizinio pasaulio dekoracijos dalis...
No comments:
Post a Comment