Tuesday, November 17, 2009

Seminterratoaphobia





Vėl man priminė Švankmajerį. Buvau jį visai užmiršusi,bet ieškodama medžiagos savo animaciniam filmui vingiuotu keliu Janą priėjau. Kaip tik tai, ko man reikia-siurealizmas.
Niekad nebuvau mačiusi šio jo filmo"Žemyn į rūsį". Apie mergaitės baimę einant bulvių. Pradėdama žiūrėti įsivaizdavau visai kitas baisybes. Tik pačioje pabaigoje labai pažįstamas jausmas-kai nebeiškentęs imi bėgti nuo įsivaizduojamo persekiotojo. O kuo greičiau bėgi, tuo tavo baimė didesnė-visai kaip minant dviračiu įsijungus dinamą.
Mano senelis irgi kuriku anglių rūsy dirbo. Buvau labai maža, kai ten lankiausi . Tačiau man atsivėręs vaizdas tokį įspūdį paliko, kad prisiminimų nuotrupos, sumišusios su pasąmonės platybių išmetamomis nuolaužomis iki šiol mane sapnuose lanko. Gal nuo to apsilankymo anglių rūsyje ir atsirado mano švelnioji klaustrofobija...

Beje, kai grįžtu namo pas tėvus, vis dar bijau viena eiti rūsin. Negaliu negalvoti apie labirintus, tamsius kampus, akies krašteliu pagautą kažko , kas nenori būti pamatytas, judesį, ir kraštutiniu atveju-staiga iš už kampo man pasukus-pakaruoklio vaizdą.
Dažnai bijodavau ir bulvių dėžės, vis vaidenosi, kad nurinkusi bulvių sluoksnį rasiu ten dureles, vedančas jau bijau net pagalvoti, kur...

Čia galite išvysti filmą . Smagaus.

1 comment:

marginalijos said...

Na apie tokias baimes Žižekas turėtų ką pasakyti :)

O kūriko darbas man dar nuo mokyklos laikų baisiai gražus įvaizdis - nesuprasi, ar ugnį kuria, ar tekstus.

Aš tai turiu kitokį atsiminimą, seniau kasmet su tėvais važiuodavom prie jūros su palapine. Nakvodavom miške. Nė gyvos dvasios ten, kažkokių žvėrių olos (kartą ėmėm su savimi katę, tai ji vieną olą surado ir valandų valanas ten meditavo lūkuriuodama KAŽKO), paukščiai čiulba, mėnuo apvalus, bet jau link delčios. Sutemus bijodavau kur toliau nuo palapinės nueiti, medžių kontūrai virsdavo kažkokiai neįtikėtinais pavidalais. Pakaruoklių nemačiau, bet visokius žvėris - taip.