Žaviuosi iškamšomis. Dažnas tuo pasibaisi. Priežastys aiškios.
Man jos senokai nebesisieja su medžioklių trofėjais ar praturtėjusio provincialo interjero aksesuarais-gero gyvenimo ir skonio turėjimo įrodymais. Geriau tegu jos siejasi su kokio menininko irštva, prigrūsta knygų ir kaukolių, bei vienos kitos apdulkėjusios iškamšos. Nors tai irgi juokinga.
Iškamšos man reikia, kad galėčiau stebėti tą lyg akimirkai sustabdytą gyvį. Sutinku su veganais, vegetarais, veteranais ir kitais, kurie myli gyvūnus- žavesio, kurį spinduliavo dar gyvas būdamas žvėris ar paukštis, iškamšoje likę tiek, kiek kokioje Holivudo žvaigždutėje to žavesio likę po 50 metų nenutrūkstamų grožio operacijų.
Tačiau apsilankius Ivanausko muziejuje Kaune, imi juoktis pro ašaras. Ten dar labai daug praeito amžiaus pradžioje sukurtų taksidermijos šedevrų. Dėl senų technologijų jos ir taip buvo prastai iškimštos, o dar laikas savo padarė.
Ten gali išvysti sunešioto kaliošo formos gyvūną, pavadinimu jūrų kiaulytė. Arba kokį smulkų plėšrūną su nerealiai žmogiška išraiška. Deja, tas snukis visai nespinduliuoja intelekto, o labiau kažkoks bukai piktdžiugiškas.
Labiausiai gaila paukščių . Kuo jis mažesnis, tuo prasčiau atrodo. Pabandyk įsivaizduoti, kaip sunku kaip kokią kojinę išversti kolibrį, nesudirbus jo plunksnelių. Bet , matyt, jo neverčia į išvirškčią pusę, bet kažkokiu kitokiu būdu viska sugadina.
Nuo maždaug 2000 metų reikalai gerėja. Kailiukas labiau žvilga, snukučiai nedeformuoti, o dantenos lyg tikros.
Tokių pastebėjimų paskatinta ir sukūriau piešinį.
2 comments:
Radusi tą nuotrauką iš National Museum of Natural History su stalčiukuose išslapstytais paukščių egzemplioriais (kur pas save bloge paskui buvau įdėjus) labai užsimaniau į Ivanausko muziejų. Paskaičius tavo tekstą noriu ten dar labiau :D
Vaziuok butinai! Prisijuoksi!
Post a Comment