Thursday, February 18, 2010

Industrinis jaukumas

Tai mato žmonės pro savo langus. Gyvenimo lofte ypatybės.
Vykusi dizaino savaitė. Ta proga-patogūs, nebijantys industrinio purvo rūbai.
.... Naujųjų naktį teko ropštis į patį apleisto fabriko viršų-ant stogo. Lipome laiptine aklinoje tamsoje. Kas aukštą atsiverdavo milžiniškos erdvės,kurias nujausti buvo galima tik iš pro langus krintančios naktinės šviesos suformuotų siluetų. Ten galėjo būti ir agregatai, ir žmonės, ir net nebūtum įtarusi, kad antrieji kažkur tykiai tūno. Stebi tave. Norėjosi pažaisti vaikystės žaidimą-kišti nosį ten, kur labai labai baisu, kad po to nešti kudašių lauk, tiesiog visu kūnu jaučiant persekiotoją šnopuojant į sprandą.




1 comment:

marginalijos said...

Į skalbinių temą (t.y., ne į temą:) vakar eidama pro šnipiškes mačiau lauke padžiautus skalbinius su žemyn nutįsusiais varvekliais :D O nuotraukoj tai vasara, ech. Mes mąstėm apie loftus, ne taip jau seniai ir gana rimtai. Viską nusvėrę minusai: šildymo kaštai, erdvės planavimo problemos (kai lubos per aukštos vienam aukštui ir per žemos dviem), buvusi pastato paskirtis (galvaninis cechas ar kokia spaustuvė :D) ir iš to išplaukiantis poveikis sveikatai. Bet šiaip pramoninės erdvės mane kažkuo traukia ir kartu baugina, gana tiksliai aprašei tą jausmą - nežinai, kas tūno tolimame kampe, kieno žingsnių aidą girdi - savo ar ne savo, žvilgsnis neturi už ko užsikabinti. Įdomu būtų tokią erdvę jaukintis ir stebėti, kaip nenorom su ja susidraugauja antikvariniai baldai bei katės.